- bergždžias
- ber̃gždžias, -ià adj. (4)
1. f. Ml, Gg, J nepasilaksčiusi, nevaisinga (apie karves, ožkas, avis...): Šita karvė nepasivaikė, liko ir šiemet bergždžià Ut. Karvė bergždžià, pieno nė užsibaldyt nėra Ėr. Jos dvi karvės bergždžiù (senu) pienu Lp. Taip bergždžiàs, kaip ir veršingas, pamuša karves K.Donel. Dvi avys paliko ber̃gždžios Krkl. ^ Tarp devynių ožių ožka bergždžia palieka LTR(Krk). Sulauksi kaip iš bergždžios karvės veršį PPr418.
2. Vlkv juok. nevedęs, netekėjusi; be vaikų: Bernas liko ber̃gždžias Lp.
3. be vaisiaus: Vienos kanapės vaisius veda, o kitos visai neveda ir auga bergždžios rš. Šiemet pusė sodo bergždžių obelių Slm. ║ dykas, be nieko: Žemė – ne bergždieji smiltynai Vaižg. Bergždžiam̃ (tuščiam) laike nuvažiavo – nėko nerado Sd. Bergždžióji nyčių pusė (kurioje nėra akių ir kilpų) Kv.
4. prk. tuščias, be rezultatų: Ber̃gždžias darbas Š. Tikra meilė negali būti be vaisių ir bergždžia brš.
ber̃gždžia n.: Gaišti dar ilgiau jam atrodė bergždžia rš. bergždžiaĩ adv.: Nekalbėk bergždžiaĩ: pasakiau, kad nebeisiu pamergiuos, tai ir nebeisiu Slm.5. pribrendęs, apnokęs, sukietėjęs (apie žirnius): Ber̃gždžiai žirniai daros, jau nebeskanūs, saldumo nebetura Sd. Žirniai bergždì Užp.
Dictionary of the Lithuanian Language.